kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Šimaitė


ONA ŠIMAITĖ: TARP ŽMONIŲ IR KNYGŲ

Minime Onos Šimaitės, žinomo kultūros žmogaus, Vilniaus universiteto bibliotekininkės, herojiškosios Vilniaus geto žydų gelbėtojos, 110 metų sukaktį. Regis, dar neseniai į Lietuvą iš Prancūzijos skrido jos rūpestingi laiškai ir knygų siuntos. O iš tiesų yra prabėgę 40 ar daugiau metų. Bet stebėtina – jos geri darbai neblanksta, o laikui bėgant tik labiau ryškėja. Gerumo šiluma nepamirštama. Ši moteris turėjo tarytum beribes ir dosniai dalijamas meilės, gerumo ir pasiaukojimo atsargas. Apie save sakydavo: „Pasaulyje man užvis brangiausia gyvo žmogaus Džiaugsmas, jo Ašara, gera knyga“.
Karo metais ji be atodairos globojo ir gelbėjo mirčiai pasmerktus, gete uždarytus žydus: nešė maistą, padėjo palaikyti ryšį su pasauliu už geto sienų, slapstė vaikus, stengėsi išsaugoti žydų kultūros vertybes. Vėliau – areštas, koncentracijos stovykla ir palaužta sveikata. Ji buvo daug iškentusi, perbridusi skausmo jūrą. Žmonių matė visokiausių, bet kartojo: „Blogus pamiršau, o geri lyg žvaigždės tamsią naktelę šviečia“, tikėjo gyvenimu ir gėriu. Ji – viena pirmųjų lietuvių, už žydų gelbėjimą pagerbtų Pasaulio Teisuolių medaliu.
Po karo likusi Prancūzijoje (3 metus praleido ir Izraelyje), ji užmezgė glaudžius ryšius su Lietuva, labai atidžiai sekė jos kultūrinį gyvenimą ir pati stengėsi būti naudinga. Jos dėka Vilniaus bibliotekas bei atskirus žmones pasiekdavo retos knygos, apie kurias anuomet, „geležine uždanga“ atitverti nuo Vakarų pasaulio, turėjome net nežinoti. Iš ideologiškai „netinkamų“, tarybinės cenzūros neleidžiamų knygų ar žurnalų ji ranka perrašinėjo reikalingus straipsnius (kopijavimo paslaugų dar nebuvo) ir siuntė Lietuvos kultūrininkams. Nemaža žmonių Lietuvoje (mokslininkų, leidėjų, vertėjų, kolekcininkų) naudojosi Šimaitės paslaugomis – jos parūpintomis knygomis, suieškotais straipsniais ir kita vertinga informacija, jos patarimais. Turėdama gerą kultūrinę nuovoką, ilgametę bibliotekininkės patirtį, mokėjo labai dalykiškai padėti disertaciją rašančiam, bibliografijas rengiantiems ar knygas iš prancūzų kalbos verčiantiems. Padėkos žodelį Šimaitei rasime J. Baltrušaičio rusiškų eilėraščių rinktinėje, M. K. Čiurlionio bibliografijoje. O daug už ką liko ir nepadėkota.
Tauri humanistė, ji visad siekė daryti tai, kas žmones ir tautas artina, o ne skiria, kas talkina kultūrai ir tikram broliškumui. Ji vienintelė iš Vakarų pasaulyje po karo atsidūrusių lietuvių atsišaukusi į prašymą parašyti atsiminimus apie Salomėją Nėrį Vilniuje rengiamam atsiminimų rinkiniui
Literatūra ir kalba, t. 4 (ir parašė gražų atsiliepimą, visai nepaisydama ideologinio susipriešinimo ir rūstaus poetės pasmerkimo Vakaruose). Šimaitei visada svarbiausia buvo dvasinės vertybės, talento švytėjimas, žmogaus unikalumas.
Jos pačios kultūriniai interesai buvo kuo plačiausi – teatras, kinas, muzika, dailė. Bet pirmiausia ji buvo Knygos žmogus ir ypač daug meilės jautė bibliotekininkams, rašytojams. Gerai išmanė prancūzų literatūrą. Labai atidžiai sekė lietuvių literatūros naujienas tėvynėje ir išeivijoje. Išlavinta estetinė pagava jai leido nepraleisti nė vienos bent kiek įdomesnės lietuviškos knygos. Sakytume, ji buvo ideali skaitytoja, visa širdimi atsiliepianti į ją sudominusias knygas, negailinti pagyrimų jų kūrėjams, pasiūlanti jiems savo kultūrines paslaugas. Apie tokį išprususį, jautrų, literatūra besidžiaugiantį skaitytoją, apie atvirą rašančiojo ir jo kūryba nuoširdžiai besidominčiojo bendravimą turbūt svajoja kiekvienas autorius. Tik ar visiems pavyksta tokį skaitytoją turėti? Liūdnai vysta kūryba be suvokėjo, be atgalinio ryšio...
Norėtume priminti bent porą O. Šimaitės kontakto su mūsų rašytojais atvejų. Iš jos epistolinio palikimo (tegu ir vieno kito epizodo) galėsime pažinti didelę ir gražią asmenybę, tikrą literatūros Bičiulę.
Icchoką Merą, . debiutavusį mokyklinio amžiaus vaikams skirtu apsakymų rinkiniu
Geltonas lopas, Šimaitė įvertino iškart: pajuto jo talento jėgą, autoriaus biografijos ir dvasinių išgyvenimų išskirtinumą. Knyga, nors atidavusi duoklę anuometiniams literatūros idėjiškumo ir sociologizavimo reikalavimams, buvo išties jaudinanti – vaiko akimis ir širdimi ryškino žydų tautos katastrofos baisumą, aukštino žmoniškumą. Tai buvo ir Šimaitės gyvenimo skaudžioji patirtis, jai visad rūpėjusi žydų ir lietuvių tarpusavio santykių problematika. Skaitydama Geltoną lopą, sakėsi buvusi sujaudinta „iki sielos gelmių, iki ašarų“: „Retai kas yra taip vaizdžiai ir šiurpulingai pavaizdavęs vaiko išgyvenimus netolimais žmogėdrų laikais...“ Parašė autoriui laišką nepaprastai džiaugdamasi jo „širdies krauju ir labai gabia plunksna parašytu“ kūriniu. Po to užsimezgė daug metų trukęs susirašinėjimas (Šimaitės laiškai I. Mero asmeniniame archyve; cituojame rašytojui maloniai leidus):

Jokiu būdu negaliu sutikti su Jumis, kad esu Jus pervertinusi kaipo rašytoją. Man atrodo priešingai, kad nemokėjau žodžiais tinkamai Jus įvertinti. [...] Mano karščiausias noras, kad
Geltonas lopas būtų išverstas į daugelį kitų kalbų, kaip yra išversti Annos Frank, Dovydo Rubinowicziaus dienynai (1960.XI.20).

Ir prašo atsiųsti visa, ką tik ateity parašys
Geltono lopo autorius, kurio knyga jai padariusi tokį didelį įspūdį.
Džiaugėsi ir visais vėlesniais Mero kūriniais:

[S]markiai suklydote, manydamas, kad man gali nepatikti „Be viršūnės“. Ir simbolika, ir poezija to kūrinio mane žavėte žavi ir kiekvieną kartą, kada skaitau „Be viršūnės“, džiaugiuos, kad esate toks didelis gamtos Poetas. (1961.III.9).

Lygiosios trunka akimirką skaičiau ne kartą, o du. [...] Sveikinu karštai Rašytoją, išplaukusį į didelius kūrybos kelius. Daug ir gerai iš širdies pasakyta apie kasdienišką geto žmonių herojiškumą. Bet dar toli gražu ne viskas. Ir toliau rašykite apie tai. (1963.XI.20).

...sulaukiau Jūsų romano-baladės
Ant ko laikosi pasaulis. Labai patiko. Ištisą naktelę skaičiau, jaudinausi, giliai išgyvenau. [...] Kokiu gražiu ritmišku stiliumi parašyta! Tai poezija! Paprastos, žmoniškai gilios širdies poezija. Jūsų Ant ko laikosi pasaulis yra didelis įnašas į lietuvių literatūrą. (1965.VII.16).

Šimaitę visad jaudino, kad dvi tautos – lietuvių ir žydų, gyvenusios tame pat krašte, taip maža pažinojo viena kitą. Nebūta stipresnių kultūrinių ryšių. O susipriešinimas pražūtingas. Svarbu apie tai rašyti ir kalbėti, nes antisemitizmas ima reikštis ir naujaisiais laikais. Šimaitė, iš arti regėjusi holokausto siaubą, visad apgailestavo nesanti rašytoja – negalinti įspūdingai perteikti to, ką mačiusi, ypač eilinių Vilniaus geto žmonių tylaus didvyriškumo, jų dvasios tvirtumo. Būtina pavaizduoti ir nužmogėjimą, ir didį žmoniškumą, tai perteikti kuo įtaigiausiai. Tad Mero atsiradimas literatūroje jai buvo labai svarbus, o jo kūriniai, vienaip ar kitaip ryškinantys didžiąją žydų tautos tragediją, atliepė jos pačius didžiausius norus ir viltis. Panašiai ji džiaugėsi Paryžiuje dailininko V. Kasiulio parodose žydiškos tematikos paveikslais, savotiškai primenančiais M. Chagallo (M. Šagalo) drobes (Šimaitės nuomone, jie net geresni už Chagallo). Tapytojas Kasiulis ir prozininkas Meras įgyvendino jos troškimą, kad lietuvių mene rastųsi vietos žydų temai, kad ja susidomėtų tikrai talentingi menininkai.
Nuo pat
Geltono lopo pasirodymo Šimaitė ima globoti jauną rašytoją. Pataria apsispręsti ir atsidėti vien literatūrai: „Geru inžinierium gali būti daug kas. O literato gabumų nedaug kas turi“. Domisi jo knygų recenzijomis. Siūlosi atsiųsti įdomesnių prancūziškų, vokiškų knygų. Ji motiniškai rūpinasi – rašytoją skatina, drąsina, kelia jo nuotaiką ir pasitikėjimą. O svarbiausia – savanoriškai, lyg kokia patyrusi vadybininkė (mūsų dienų terminu tariant) imasi Mero kūrinių populiarinimo: „Reikia, kad kuo daugiau žmonių tai žinotų“, „pasaulis turi žinoti“. Kadangi ji bendravo su daugeliu bibliotekų, puikiai žinojo, kur renkama, kaupiama visa medžiaga apie holokaustą, tad Mero knygas išsiuntinėdavo į svarbesnes bibliotekas, universitetus, muziejus, redakcijas. Ne tik Paryžiuje, bet ir Izraelyje, Amerikoje – ten, kur žmonės skaito lietuviškai ar rusiškai, kur gali pasidžiaugti geru kūriniu, pagarsinti jį spaudoje. Taip lietuvių autoriaus knygos plito pasaulyje – tai buvo graži paslauga tarybiniam rašytojui, užsklęstam savo šalyje (žinoma, kartu ir didelis įpareigojimas jam).
Kad lietuviška knyga būtų žinoma pasaulyje ir neštų Lietuvai šlovę, kad patektų į didžiąsias bibliotekas, – toks buvo nuolatinis Šimaitės rūpestis ir triūsas. Ji tai darė niekieno neprašoma, neįpareigota, vien iš vidinio bibliotekininkės ir knygų mylėtojos įsitikinimo, iš gražaus apsisprendimo: „Juk esu knygnešių tautos dukra“. O rūpinosi ne vien pamėgtomis Mero knygomis ir domėjosi ne vien žydų gyvenimo tematika. Antai viename laiške Merui džiaugėsi kitu lietuvių kūrėju: „Ką tik baigiau Vlado Dautarto
Jūros spalvas. Štai rašytojas, kuris man nepaprastai patinka. Labai noriu to rašytojo visus kūrinius perskaityti...“
Norintiems geriau, visapusiškiau suprasti Šimaitę gali padėti jos susirašinėjimas su vienu svarbiųjų anuometinės lietuvių literatūros asmenų – Juozu Baltušiu. (Laiškai Lietuvos literatūros ir meno archyve). Kitas adresatas – kitokie ir laiškai.
Po Kazio Borutos – jos gero bičiulio iš prieškario laikų – mirties (1965 m.) Šimaitei rūpėjo pasiųsti į Lietuvą visa, kas apie Borutą rašyta išeivijos spaudoje (net ir radikaliai „antitarybinėje“). Nutarė pasinaudoti J. Baltušio, kaip LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojo, necenzūruojamu paštu. Taigi atnaujino seną pažintį (abu kadaise buvo iš Borutos draugų ir bičiulių rato). Paragino Baltušį „nepasigailėti pastangų, kad viskas K. Borutos būtų išsaugota ir išleista kas įmanoma“. Tačiau greit pasirodė, kad senų pažįstamų pažiūros į daugelį dalykų gerokai kitoniškos. Jie buvo žmonės iš skirtingų pasaulių, ir tai pajutusi Šimaitė rašo, kad norėtų „daug apie ką pakalbėti, pasiginčyti, nurodyti kai kurias klaidas“.
Baltušis, peržiūrėjęs atsiųstus čikagiškiame
Naujienų laikraštyje spausdintus Borutos atminimui skirtus M. Gudelio ir P. Čepėno straipsnius, pasipiktino išeivijos spaudoje tebekartojamais pramanais. Šimaitė nebuvo linkusi jam nusileisti:

Jūs piktinatės, kad priešininkų spauda rašo, kad K. B. buvo nuteistas 8 m. ir išsiųstas į Sibirą. Gerai, kad to viso nebuvo. Mane kas šiame dalyke labiausiai piktina, kad XX a., ar tai buvo kulto, ar ne kulto laikai, yra valdžios jėga, kuri išdrįso net 8 minutėms prisiartinti prie K. B. durų ir jį suimti. Čia pats baisiausias dalykas. [...] Labai man nepatinka, Bičiuli, kada viskas suverčiama ant to kulto laikų – ir rašytojų suėmimai, kratos, ir žmonių išvežimai, ko aš, kol gyva būsiu, nepamiršiu, nes man tai yra labai skaudu, ypač kad tai buvo padaryta tų, kurie vadina save pačiais pažangiausiais. Ir visų tų kaltintojų „kulto laikais“ noriu paklausti, kur buvote jūs visi tada, kada visa tai buvo daroma.
[...] Kas dėl M. Gudelio, tai jis Borutai buvo iki paskutinių jo gyvenimo dienų ne tik draugas, bet ir Brolis. Kitaip K. B. jo ir nevadindavo. O M. G. yra ne tik buvęs, bet ir dabartinis didelis K. B. draugas. Ir tokiu bus, kol gyvas bus. Ne tik Jūs vienas turite teisę mylėti ir branginti K. B., bet ir Jūsų priešas! (1966. I. 3).

Iš Šimaitės laiškų, kaip jai įprasta, sklido daug šilumos: dėkojo, kad davė jos adresą atvykusiai stažuotis dr. L. Griciūtei, tikėjosi Paryžiuje pamatyti ir patį Baltušį, siuntė jam savo mėgstamo dailininko C. Monet (K. Mone) reprodukcijas. Šimaitė negailėjo pagyrimų Baltušio kūrybai: „O kokį deimančiuką Jūs parašėte apie kelionę – „Kas dainon nesudėta“! „Parduotos vasaros“ – šedevras. Iš novelių man užvis brangiausios „Paskutinis tylus džiaugsmas“ ir „Gėlės“. Didelė kelionių mėgėja, ji džiaugėsi Baltušio paskelbtais įspūdžiais iš Amerikos, bet papriekaištavo, kad jis nemokąs keliauti („Kokiems galams Pats susirišai su turizmo biuru, kuris nustatė visos kelionės maršrutą, visai mažai pačiam keliautojui bepalikdamas laiko? Aš taip nekeliaučiau“.)
Smarkiai išsiskyrė jųdviejų estetinės nuostatos. Šimaitė turėjo griežtą nuomonę, kas yra tikra kūryba, o kam neverta eikvoti talento. Pasidžiaugusi jai atsiųstu Baltušio straipsniu apie „Baltaragio malūno“ inscenizaciją Kauno dramos teatre („Tas straipsnis širdim parašytas“), ji negailėjo kritiškų pastabų kitai jo publikacijai:

Pyksi ar nepyksi, turiu pasakyti, kad man labai nepatiko straipsnis „Ko nepastebime“. Tokias balabaikas galėjo parašyti ir kiekvienas žurnalistas, o visai nereikėjo gaišti laiko tokiam rašytojui, kaip Juozas Baltušis. [...] Dar kas man labai nepatiko „Ko nepastebime“ – tai policijos, reiškia, jėgos garbinimas ir „kad nė vienas nusikaltėlis neliktų nenubaustas“. Deja, bausmė dar nėra nė vieno nusikaltėlio pataisiusi. Kartais nusikaltėlis yra ir auka, kaip tai yra parodęs Camus savo knygoje
L‘etranger [...] Nekartokime praeities klaidų. Labai žiauriai mane baudė gestapininkai, bet vis tiek antisemitės iš manęs niekaip negalėjo padaryti. O jeigu tie visi gestapininkai ir būtų nubausti, ar nuo to man bus lengviau, ar sugrąžins jų bausmės man sveikatą? (1967.I.3)

Ji principingai vertino naujas knygas, ypač apie gerai jai pažįstamą prieškario laikotarpį ir jo žmones (A. Venclovos
Jaunystės atradimas, Atsiminimai apie Vytautą Montvilą): sakėsi pasigedusi platesnio požiūrio – „knygose nemaža šališkumo pagal dienos poreikius“. O patį Baltušį ji net kelis kartus ragino: „Mesk tas valdžios činovniko pareigas. Labiau skirk laiko rašytojo darbui. O pats esi didelis rašytojas ir moki daug apie ką pasakyti. Toj pačioj „Valiusėj“ iš 8 novelių – 5 tokie gyvi vaizdai iš netolimos praeities. Tai yra amžini dalykai. O tie visi kiti Paties darbai – ne tik laikini, o kartais ir visai bereikalingi, ypač venk pamokslų dailės kūriniuose“ (1968.I.6).
Buvo dar vienas dalykas, labai jaudinęs Šimaitę, dėl ko rašė Baltušiui „raustanti iš gėdos“, – kodėl Lietuvos nepasiekia vertingos ir reikalingos knygos, „prie kurių, rodos, negalima būtų prikibti“. Taip, pavyzdžiui, nenuėjo profesoriui P. Galaunei skirta knyga
Paulius Augius, universiteto bibliotekos nepasiekė J. Baltrušaičio Ėčėč’ č Ńåšļ, neatkeliavo į Lietuvą net kelios knygos vaikams – N. Jankutės Žebriuko nuotykiai, Kaip Algiukas vėjo ieškojo... Ir Šimaitė prašo Baltušio: „Ką gali Pats, kaip valdžios žmogus, – padaryk, kad panašūs reiškiniai nesikartotų“ (1968.I.9).
Kažin ar Baltušis padėjo? Kad knygos pasiektų tarybų Lietuvą, Šimaitei tekdavo griebtis įvairiausių gudrybių, įveikiant kliūtis. Kartais jos pasiųsti knygų paketai sugrįždavo atgal, kartais neaišku kur dingdavo... Šiaip ar taip, atsisakyti savo pradėto darbo ji neketino.
Šimaitė buvo nepakartojama asmenybė. Visad ir visiems pasiruošusi padėti, bet savo tiesą ir įsitikinimus ginanti iki galo. Jos geri darbai, kaip ir jos principingumas, išsisklaidė po žmones, išsibarstė kaip neapčiuopiami žmoniškumo kristalai ir kristalėliai. Toks ir yra jos dvasinis palikimas – daryti gera kitiems, džiaugtis kitų darbais, skatinti ir padėti skleistis naujiems vertingiems sumanymams. Apmąstydamas šios nuostabios moters išspinduliuotą tikrąją esmę, pačius jautriausius žodžius yra parašęs Icchokas Meras: „Ji visą save išdalijo žmonėms, nepalikdama sau, savo vardui jokių aukštų paminklų, išskyrus nuovargį ir kančią. [...] Mes turime saugoti tą tyrą šilumą, kurią jinai mums paliko, mes turime trokšti, kad ta žmogiška meilė ir šiluma būtų mumyse ir aplink mus“.


Dalia Striogaitė, „Ona Šimaitė: tarp žmonių ir knygų“,
Literatūra ir menas, 2004-01-09.
Ona Šimaitė.Seserys Šimaitės. Iš kairės - Liuda, Julė ir Ona.Atminimo lenta ant Vilniaus Universiteto sienos.

Ar žinote, kad...